Kognityvinis spaudimas Ukrainai didėja – ar tai demokratijos kaina?
„Laisvė niekada neišnyksta ilgiau nei viena karta.”
Per vieną spalio savaitę Ukraina sulaukė daugiau smūgių į užsienio sąžinę nei per pastaruosius kelis mėnesius. Spalio 9 d. – Vašingtono dyzelino sandoris su Maskva. Spalio 10 d. – JAV prezidento raginimas ukrainiečiams „išsirinkti naują prezidentą“. Spalio 11 d. – vienašališkai paskelbtos „energetinės paliaubos“, po kurių Rusijos raketos tą pačią dieną pataikė į Charkivo termofikacinę elektrinę-5. Lygiagrečiai – Ukrainos dronų „Starlink“ terminalų apribojimai ir gandai apie galimą žvalgybos keitimosi pauzę.
Spalio 14 d. Volodymyras Zelenskis, duodamas interviu „Piers Morgan“ , paklaustas, ar jaučiasi išduotas, trumpai atsakė: „Iš tiesų, taip.“ Ir pridūrė: „Gaila, kad prarandame stiprų partnerį. Bet ne dėl mūsų.“ Valstybės, kuri jau penktus metus vykdo plataus masto gynybinį karą, vadovui tai ne emocija, o diagnozė.
Tad kyla nemalonus klausimas: ar tai, kas vyksta šiandien, yra normali demokratijos kaina su jos rinkimų ciklais, kontroversijomis ir kurso pasikeitimais? O gal tai kažkas visiškai kita – pažintinis karas, kuriame Ukraina tapo mūšio lauku, o demokratinės vertybės – derybų objektu?
Demokratija: kas tai ir kodėl pasaulis žvelgia į Ameriką?
Demokratija – tai ne tik rinkimai. Tai sistema, kurioje valdžia kyla iš žmonių, yra ribojama įstatymų, padalinta tarp valdžios šakų ir atskaitinga rinkėjams. Jos pagrindai yra asmeninė laisvė, teisinė valstybė, mažumų apsauga, laisva spauda ir, dažnai pamirštama, pagarba kitų tautų suverenitetui. Abraomas Linkolnas Getisburge ją apibendrino kaip „žmonių valdžią, žmonių, žmonėms“. Vinstonas Čerčilis pridėjo ironišką, bet tikslų vertinimą: „Demokratija yra blogiausia valdymo forma, išskyrus visas kitas.“
Jungtinėms Valstijoms demokratija yra ne tik politinė sistema, bet ir nacionalinis identitetas. Šalis, gimusi po Nepriklausomybės deklaracijos, savo užsienio politiką grindė teze, kad laisvė yra visuotinis gėris. 1947 m. Trumano doktrina tiesiogiai pareiškė: JAV politika turėtų būti remti laisvas tautas, kurios priešinasi ginkluotos mažumos bandymams pavergti jas ar išoriniam spaudimui. Savo inauguracinėje kalboje Johnas Kennedy pažadėjo, kad Amerika „mokės bet kokią kainą, prisiims bet kokią naštą… už laisvės išlikimą ir sėkmę“.
Štai kodėl Amerikos demokratija tapo pavyzdžiu pasauliui. Maršalo planas, NATO, Vokietijos ir Japonijos atstatymas, Berlyno sienos griūtis – visa tai įrodė, kad demokratija gali būti ne tik teisinga, bet ir stipri. Milijonai žmonių nuo Varšuvos iki Seulo savo laisvę matavo pagal Amerikos standartus. Ir Ukraina nuo 1991 m., o ypač nuo 2014 m., sąmoningai pasirinko būtent šį standartą.
Tačiau standartas turi ypatingą atsakomybę: bet kokį jo iškraipymą iš karto pastebi visas pasaulis. O kai laisvės šūkis, ant kurio stovi Amerikos demokratija, individualiuose sprendimuose virsta spaudimu agresijos aukai, nestabilumo bangos pasklinda toli už Vašingtono ribų.
Kognityvinio spaudimo anatomija: viena spalio savaitė
NATO karinėje teorijoje kognityvinis karas apibrėžiamas kaip kova už priešo suvokimą ir sprendimų priėmimo procesą: tikslas – ne sunaikinti armiją, o priversti visuomenę ir lyderius savarankiškai pasiekti agresoriui būtiną išvadą. Įrankiai yra ne tik klastotės, bet ir realūs politiniai žingsniai, sukuriantys beviltiškumo jausmą: „buvai apleistas“, „esi vienas“, „tavo lyderis yra kliūtis taikai“.
Pažvelkime į spalio įvykius per šią prizmę.
Dyzelinas Rusijai. JAV iždo departamentas išdavė laikiną licenciją importuoti rusišką dyzeliną iki 2027 m. balandžio 7 d. Maskva anksčiau laiko panaikino savo pačios liepą įvestą eksporto draudimą. Pasak „Reuters“, vien pirmajame etape tai apima daugiau nei 300 tūkst. tonų, lapkritį – dar 500 tūkst., o vėliau – apie milijoną tonų. Tai milijardai dolerių biudžetui, iš kurio finansuojamas karas. ISW analitikai pabrėžė, kad iš Rusijos nebuvo reikalaujama jokių nuolaidų. Ekonomiškai šį žingsnį sunku paaiškinti – JAV neturi dyzelino trūkumo, kurio negalėtų padengti kiti tiekėjai. Politiškai dar sunkiau: Ukraina jau kelis mėnesius uždaro Rusijos naftos perdirbimo gamyklas būtent tam, kad atimtų iš Kremliaus pajamas iš degalų. Licencija iš tikrųjų skatina Maskvą atkurti sugadintus pajėgumus ir savo produktų pardavimo rinką.
Nurodymas, ką rinkti. Raginimas Ukrainai „išrinkti naują prezidentą“ – neatsiklausus pačių ukrainiečių, esant karo padėčiai ir kasdieniam apšaudymui – prieštarauja pagrindiniam demokratijos principui: tik žmonės sprendžia, kada ir kam pakeisti savo vyriausybę. Zelenskis atsakė, kad rinkimai įmanomi su sąlyga, kad bus paskelbtos visiškos 60 dienų paliaubos, ir kad jis neketina atsistatydinti: „Tai mano pareiga“.
Vienašališkos „paliaubos“. Buvo paskelbtos, bet nesusitarta dėl energetinių paliaubų. Pasak prezidento, Ukraina dvi dienas susilaikė nuo atakų prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas. Spalio 11 d. Rusija jau buvo atakavusi Charkivo termofikacinę elektrinę-5, o spalio 13 d. paleido dar keliolika raketų į Charkivo civilinę infrastruktūrą. Paliaubos, kurios suriša tik besiginančios pusės rankas, yra ne taikos palaikymas, o apribojimai.
Karinių pajėgumų apribojimai. Ukrainos dronų greičio apribojimas „Starlink“ terminaluose (pranešama, kad greitis viršija 160 km/h) sutrikdė keletą misijų; Rusijos aerokosminių pajėgų 7-asis korpusas skrydžio metu užfiksavo 10–20 sekundžių ryšio praradimą – tai amžinybė atakuojančiam dronui. Apribojimo pobūdis oficialiai nepaaiškintas, o pats Zelenskis nurodė techninę priežastį. Tačiau kartu su „Axios“ pranešimais apie galimą žvalgybos dalijimosi pauzę (Baltieji rūmai tai neigia) ir 2025 m. kovo mėnesio, kai tokia pauzė jau buvo įvesta, prisiminimais, poveikis visuomenei yra tas pats: jausmas, kad nematomas jungiklis bet kurią akimirką gali išjungti gynybą.
Kiekvienas iš šių žingsnių gali būti pateiktas atskirai kaip „derybų taktika“. Kartu jie sudaro klasikinį kognityvinio spaudimo modelį: lyderio teisėtumo menkinimas, izoliacijos demonstravimas, priklausomybės kūrimas ir grasinimas jį sugriauti. Nepriklausomai nuo to, kas juos inicijavo, šie elementai ir toliau veikia agresoriaus naudai. Karo logikoje agresoriaus rėmimas, net ir laikinas bei „pragmatiškas“, artėja prie bendrininkavimo, nes rezultatas mūšio lauke yra tas pats.
Išduota ne tik Bankovai
Prezidento žodžiai apie išdavystę nuskambėjo visame pasaulyje. Tačiau jausmas, apie kurį jis kalbėjo, yra daug platesnis nei politiko asmeninis pasipiktinimas. Visų pirma, išduoti jaučiasi kariškiai – tie, kurie penkerius metus laiko frontą, gindami ne tik Ukrainą, bet ir pačią idėją, kad sienos nėra perbraižomos jėga. Jie kovoja su amerikietiškais ginklais, koordinuoja veiksmus per Amerikos palydovus ir treniruojasi pagal NATO standartus. Jiems „partneris“ nėra diplomatinis terminas, o kovos grandinės dalis.
Kai šioje grandinėje atsiranda grandis, kuria negalima pasitikėti, pasikeičia visa planavimo operacijų logika. Vadas, nežinantis, ar rytoj veiks ryšiai, ar bus gauta žvalgyba, ar atsiras naujos „paliaubos“ tik vienai pusei, yra priverstas kaupti rezervus dėl sąjungininko nenuspėjamumo. O rezervai fronte yra žmonės.
Laisvė yra demokratijos pagrindas, ir istorija tai įrodė ne kartą: nuo Amerikos nepriklausomybės karo iki komunistinių režimų žlugimo Europoje. Tačiau valdžia ir kova už ją neturi sienų. Politiniai kalendoriai ir ambicijos šiandien veikia net vertybes, kurios atrodė nepajudinamos. Dėl trumpalaikės naudos – skaičių degalinėje, reitingų rinkimų išvakarėse, įspūdingo „sandorio“ – politikai rizikuoja pakenkti ramsčiams, ant kurių remiasi visas demokratinis pasaulis. Benjaminas Franklinas apie tai perspėjo dar 1755 m.: „Tie, kurie nori paaukoti pagrindinę laisvę dėl laikino saugumo, nenusipelno nei laisvės, nei saugumo.“
Kaina už Ameriką: karinė ir politinė rizika
Laikinas Ukrainos atvėsimas nėra nemokamas pačioms JAV. Trumpai apie pagrindines rizikas.
- Azijos sąjungininkės – Japonija, Pietų Korėja, Taivanas ir NATO rytinis flangas – atidžiai stebi, kaip Vašingtonas elgiasi su savo karo partnere. Jei paramą pavyks „išjungti“ rinkimų kalendoriui, jos pradės ieškoti savo garantijų, įskaitant ir derybas dėl branduolinių programų. Pekinas padarys savo išvadas dėl Taivano.
- Milijardai dolerių už dyzeliną atitenka valstybės, kuri yra strateginė Irano, su kuriuo JAV kariauja ir gilina karinį bendradarbiavimą su Šiaurės Korėja ir Kinija, partnerė, biudžetui. Kiekviena tona degalų tampa visos autokratijų ašies išteklių dalimi.
- Šiandien Ukraina yra didžiausia pasaulyje šiuolaikinės karo laboratorija: dronai, elektroninė kova, raketų atsakomosios priemonės, nuolat apšaudoma logistika. Kijevo susvetimėjimas Pentagonui reiškia unikalios patirties praradimą, už kurią nebūtina mokėti Amerikos kareivių gyvybėmis.
- „Starlink“ istorija jau paspartino Europos karinių ryšių projektus. Jei Amerikos sistemos bus suvokiamos kaip potencialiai politiškai deaktyvuojamos, gynybos technologijų rinka pradės keistis, o kartu su ja – ir įtaka.
- Spalio 13 d. abiejų partijų senatorių grupė, įskaitant Mitchą McConnellą, Tomą Tillisą, Susan Collins, Lisą Murkowski, Johną Cornyną, Gene’ą Shaheeną, Richardą Blumenthalį, pavadino dyzelino sandorį „Ukrainos žmonių išdavyste“ ir „dovana priešui“. Kai respublikonai viešai pasmerkia respublikono prezidento sprendimą, tai signalas, kad šis kursas neturi sutarimo net jų pačių stovykloje.
- Europos Sąjunga jau rengia naujas sankcijas Rusijai, silpnindama JAV politiką. Europa mokosi veikti be Vašingtono, o tai reiškia laipsnišką Amerikos lyderystės praradimą NATO.
Nė viena iš šių rizikų nėra mirtina Amerikai, pasauliui ar Ukrainai. Amerikos demokratija turi didelę saugumo ribą: nepriklausomą Kongresą, teismus, laisvą spaudą ir rinkėjus, kurie lapkričio 3 d. išsakys savo nuomonę. Dvipartinis senatorių laiškas yra geriausias įrodymas, kad savitaisos mechanizmai veikia. Tačiau istorija prisimena ne tik rezultatą, bet ir tai, kaip jis buvo pasiektas.
Dabartiniai sprendimai paliks pėdsaką vadovėliuose, gali tapti egzistenciniais atskiroms politinėms komandoms ir lyderiams, o Amerikos demokratijos kūne – randus, kurie ilgai primins, kad laisvė kadaise buvo parduodama aukcione.
20 dienų laikomas įkaitu
Liaudies deputatė Mariana Bezugla skiltyje apie Glavkom suformulavo daugelio jausmus: „Šias 20 dienų esame įkaitai, mums bus nepaprastai sunku.“ Tai laikotarpis iki lapkričio 3 d. – JAV Kongreso kadencijos vidurio rinkimų. Jos nuomone, spaudimas Kijevui iki šios datos tik didės, nes priešrinkiminė logika reikalauja greitos ir garsios „taikos“, o lengviausia jos reikalauti iš to, kuris yra silpnesnis ir labiau priklausomas.
Šiandien Ukraina vėl priversta kentėti ir laukti suvaržymų akivaizdoje. Kariniu požiūriu tai reiškia: maksimalų ryšių ir žvalgybos diversifikavimą, savos gamybos dronų ir raketų didinimą, glaudesnį planavimą su Europos partneriais ir gebėjimo smogti Rusijos kuro infrastruktūrai išlaikymą – net ir nepaisant išorinių „paliaubų“, kurios netaikomos priešui.
Tačiau svarbiausia yra kitaip. Vašingtonui bet koks nestabilumas turi kainą reitingais, nafta ar balsais. Ukrainai tai turi tik vieną kainą – mūsų kariškių ir civilių gyvybes. Kiekviena diena, kai dronas praranda ryšį, kiekviena raketa, nuskridusi „paliaubų“ metu, kiekvienas doleris už rusišką dyzeliną matuojamas ne procentais, o žmonėmis.
Kas turi pasikeisti, kad būtų išvengta karų?
Tad kodėl pasaulis negali sustabdyti vienos šalies ir vieno žmogaus? Šis klausimas lieka neatsakytas ir šiandien. Viena valstybė ir vienas žmogus jau penktus metus iš eilės naikina žmones, miestus, ekosistemas, puola atomines elektrines – ir pasaulis, turintis visišką ekonominį ir karinį pranašumą, negali to sustabdyti.
Kodėl?
Nes po 1945 m. sukurta tarptautinė sistema vėl žlugo. JT Saugumo Tarybą paralyžiuoja paties agresoriaus veto teisė. Nors JT Chartijos 27 straipsnis reikalauja, kad ginčo šalis susilaikytų nuo balsavimo taikaus sprendimo klausimais, praktikoje ši norma netaikoma. 1994 m. Budapešto memorandumas, pagal kurį Ukraina atsisakė trečio pagal dydį branduolinio arsenalo, pasirodė esąs popieriaus lapas be vykdymo mechanizmo. Tarptautinio baudžiamojo teismo 2023 m. išduotas Putino arešto orderis nesutrukdė jam lankytis Romos statuto valstybėse. Sankcijos apeinamos per „šešėlinį laivyną“ ir trečiąsias šalis. ESBO, veikianti konsensuso principu, yra blokuojama tų, prieš kuriuos ji turėtų veikti.
Ir yra dar viena, gilesnė priežastis: laiko asimetrija. Autokratas mąsto dešimtmečiais, demokratija – rinkimų ciklais. Agresorius žino, kad užtenka palaukti kitų rinkimų, kito nuovargio, kito „sandorio“. Martinas Lutheris Kingas rašė: „Neteisybė bet kur kelia grėsmę teisingumui visur.“ Pasaulis tai pamiršta kiekvieną kartą, kai karas atrodo svetimas.
Idealaus recepto nėra, tačiau pastarųjų metų patirtis rodo kelis konkrečius žingsnius.
JT Saugumo Tarybos reforma. Veto teisės apribojimas valstybei, kuri yra ginkluoto konflikto šalis, nėra utopija, o jau egzistuojančios Chartijos normos įgyvendinimas.
Saugumo garantijos su automatiniu įsigaliojimu. Tokie pažadai kaip Budapešto memorandumas turėtų užleisti vietą susitarimams, kurie įsigalioja automatiškai – be naujų balsavimų, be priklausomybės nuo kitos administracijos.
Automatinės sankcijos. Mechanizmai, kurie aktyvuojami agresijos atveju ir kurių negalima atšaukti vienašališku vienos sostinės sprendimu dėl susidariusios situacijos.
Apsaugoti kritinę karinę infrastruktūrą nuo politikos. Ryšiai, žvalgyba ir tiekimas besiginančiai valstybei turėtų būti užtikrinami ilgalaikėmis sutartimis, nepriklausančiomis nuo privačios bendrovės ar kampanijos štabo nuotaikų.
Ilgalaikė pagalba, neapsiribojanti ciklais. Įstatymais priimti daugiamečiai paketai gynybą padaro nepriklausomą nuo rinkimų kalendoriaus ir atima iš agresoriaus pagrindinį kozirį: lažintis dėl laiko.
Atgrasymas per pajėgumus. Patikiausia taikos garantija yra to, kuris nenori karo, galia. Immanuelis Kantas savo traktate „Siekiant amžinos taikos“ tikėjo, kad respublikos tarpusavyje nekovoja. Tačiau jis nežadėjo, kad demokratijos išgyvens savęs sunaikinimą tironijos akivaizdoje.
Pasaulinės išvados
Ukrainai. Kognityvinis spaudimas yra karas už mūsų valią priešintis. Mes negalime kontroliuoti kitų žmonių rinkimų, bet galime kontroliuoti savo atsparumą: ginklų gamybą, partnerių įvairinimą, visuomenės vienybę ir pasitikėjimą savo institucijomis. Kaip sakė prezidentas: „Mes neparduodame savo šalies. Mums tai ne verslas.“
Amerikai. Dabartiniai sprendimai nėra nuosprendis Amerikos demokratijai, o jos išbandymas. Kongresas, teismai, spauda ir rinkėjai jau rodo, kad sistema gali ištaisyti klaidas. Tačiau kiekviena tokia klaida kainuoja pasitikėjimą, kurį per dešimtmečius užsitarnavo ištisos Amerikos politikų kartos – nuo Trumano iki Reagano.
Pasauliui. Jei laisvės šūkį galima atidėti iki rinkimų kampanijos pabaigos, jis nustoja būti šūkiu ir tampa preke. Pasaulis, kuriame demokratija prekiauja savo principais, tampa pavojingesnis visiems – net ir tiems, kurie šiandien laiko save toli nuo fronto.
Taigi, ar kognityvinis spaudimas yra demokratijos kaina? Ne. Demokratijos kaina yra ginčai, rinkimai, žodžio laisvė, lėtas sprendimų priėmimas. O spaudimas agresijos aukai agresoriaus naudai yra atsitraukimo nuo demokratijos kaina. Skirtumas yra esminis. Ir būtent už tai Ukraina šiandien moka brangiausia valiuta – gyvybėmis. Reaganas sakė, kad už laisvę reikia kovoti iš naujo kiekvienai kartai. Mūsų karta kovoja ne tik už save, bet ir už tuos, kurie galbūt akimirkai apie tai pamiršo…
